Nors ir tikėdama beribėmis Silver Wave timpių ir šortukų galiomis islyginti celiulito duobeles ir apmažinti lašinukų kiekį, Kokojinių komanda ir komandai prijaučiančios merginos nutarė, kad sau padėti gražiai atrodyti visada pravartu, ir užsirašė į Vilniaus maratoną. Na, ne tą didijį, net vis tiek maratoną – Minimaratoną, o viena kita drąsuolė nusprendė ir pusę maratono prabėgti.
Nuo minimaratono bėgikių veidų šypsena ir raudonis nenyko nei sekundei – apsimovusios Silverwave timpes ir gražiausias, kokias tik rado, sukneles, merginos Vilniaus centre demonstravo savo su niekuo nesulyginamą grožį. 4,2 kilometro – ne pati baisiausia trasa, o vyriausioji Kokojinių fėja džiūgavo, kad tokią trasą prabėgti kaip tik užtenka, kad pajustum, jog užpakalis sumažėjo ir celiulitas susitraukė, bet nedingtų noras šokinėti ir šaukti stebint, kaip ratą po rato suka rimtieji maratono bėgikai.Drąsesnės merginos, pasiryžusios įveikti pusmaratonį, irgi šypsojosi. Na, bandė. Iki kokio aštunto kilometro. Vėliau reikalus gelbėjo tik visą maratoną bėgusio Rolando Kazlo dainelė „Senieji Vilniaus stogai,/Apžėlę samana žalia,/ O aš tai bėgu lengvai/Žvalia bėgiko ristele…/Aš jaunas, aš jaunas, aš jaunas/Ir nuovargis manęs visai nepjauna!“, gerieji energetinius gėrimus dalinę pagalbininkai ir Silverwave kojinaitės. Mes labai rimtai - kojų netrynė, prakaituoti neleido, tinimą stabdė... Pakeliui viena iš drąsuolių prabėgo moteriškaitę, kuri ties 11 kilometru persimovinėjo kiaurai peršlapusias kojines ir vos sukišo kojas atgal į batus. Kokojinių gražuolės su tokiomis problemomis nesusidūrė (bet prie moteriškaitės, reikia pripažinti, irgi nesustojo ir savo kojinių nepasiūlėJ).
Gaila tik, kad, nors Solidea rūpinasi mūsų figūros grožiu, ji nepamąstė, ką daryti, kai po pusės maratono norisi pasikeisti visus kojų sąnarius... Bet nieko tokio, iki kito maratono sugis!
