Ką naudinga žinoti apie kojines ir pėdkelnes

Pėdkelnės

Istorija

Viduramžiais pėdkelnes nešiojo išimtinai tik vyrai, visų pirma aukštuomenėje. Tėvyne laikoma Ispanija. Jos būdavo mezgamos rankomis, iš šilko. XX amžiuje išradus nailoną, pėdkelnės ėmė sparčiai populiarėti tarp moterų, vėliau jas imta gaminti ir iš lykros. Nors pėdkelnes yra įprasta laikyti moters aprangos elementu, vis dėlto pasaulinėje rinkoje pozicijas įsitvirtino ir firmos, gaminančios pėdkelnes vyrams.

Savybės

Pėdkelnės gaminamos iš poliamido, elastano (iki 25 proc.), natūralių pluoštų. Kokybę daugiausiai lemia elastanas. Jis vadinamas įvairiais pavadinimais, priklausomai nuo firmos - gamintojos, kuri įsigijusi patentą vienam ar kitam elastano prekiniam ženkui: laikra (lycra, „DuPont“), dorlastanas („Bayer“), spandex (terminas, vartojamas JAV). Tankus, daug smulkių gijų turintis pluoštas vadinamas mikropluoštu (microfibra).
Pėdkelnių storis nusakomas denais. Denas – pėdkelnių (ir kojinių) matavimo vienetas, lygus 900 metrų ilgio nailono gijos masei. Daugiau denų turinčios pėdkelnės yra storesnės, ne taip greitai plyšta. Ploniausios būna 8-15 denų, gerai parinkus žaliavą nevisad galima atskirti, ar žmogus su pėdkelnėmis, ar plikomis kojomis. Dažniausiai mūvimos 20-60 denų pėdkelnės, tiek vasarą, tiek ir žiemą, jos gali turėti papildomą funkciją – pvz., koreguojančios ar masažuojančios, gydomosios kompresinės. Storiausios pėdkelnės siekia 400 denų.

Nešiojimas, priežiūra

Mautis pėdkelnes patartina ne sausomis rankomis, bet drėgnomis ar išteptomis kremu; kai kurie gamintojai siūlo specialias pirštinaites, kad aštriu nagu ar žiedu nebūtų pažeidžiamas audinys. Skalbti geriausia drungname vandenyje. Džiovinant saugoti nuo saulės spindulių, vengti radiatorių. Skalbiant audinių minkštikliu elastanas praranda savo tvirtumą, todėl vėliau pėdkelnės lengvai plyšta. Raštuotos pėdkelnės pasižymi didesniu patvarumu.

Šaltinis: Vikipedija, laisvoji enciklopedija.